Kultūrinio šoko hipotezė (1)

 

Charakteringa XX a. savybe tapo migracija iš Senojo į Naująjį Pasaulį, prasidėjusi po II-ojo Pasaulinio karo. Migrantų srautai nusitęsė iš Pietryčių Azijos bei kitų Pasaulio regionų į Europą, Šiaurinę Ameriką ir Australiją. Vien per metus- 1945-1946m.- milijonai žmonių paliko savus namus priverstinai (Furnham, Bochner,1986). Tokie masiniai žmonių persikėlimai negalėjo nepatraukti sociologų, psichologų, antropologų bei epidemiologų dėmesio. Daugiausiai tyrimų buvo atlikta Australijoje, JAV bei Didžiojoje Britanijoje, nes į šias šalis atvyko daugiausiai migrantų.

Pripažinta, kad migrantai, ypač tie, kurie išvyko svetur priverstinai, dėl to yra patyrę didžiulį stresą, kai kurie- netgi psichologines traumas. Tačiau bene svarbiausia tema tiriant migracijos psichologinius aspektus tapo migrantų susidūrimas su svetima jiems kultūra.
Būseną, kurią persikėlėliai neretai patiria atsidūrę kitoje šalyje, amerikiečių antropologas K.Oberg pavadino „kultūriniu šoku“. Mokslininkas tvirtina, kad įsiliejimas į naują kultūrą kiekvienam žmogui yra painus, trikdantis, dezorganizuojantis pergyvenimas. Toks stiprus nervinis sukrėtimas yra įtakotas naujų sąlygų, kuomet sensorinės, simbolinės, verbalinės ir neverbalinės sistemos, nenutrūkstamai palaikančios normalų gyvenimo būdą tėvynėje, atsisako adekvačiai veikti.

Oberg‘o pasekėjai teigė, kad migrantų problemos ir nesėkmės- tai atsiskleidę iki tol užslėptos patologijos simptomai, kuriuos reikia gydyti. Psichiatrijoje adaptacijos sutrikimas dažnai siejamas su „situacinio sutrikimo“ sąvoka ir suprantamas kaip „neteisinga“ reakcija į gyvenimo įvykius bei aplinkybes.

Tačiau galų gale prieita išvados, jog kultūrinis šokas yra normali reakcija. Tai yra normali įprasto adaptacijos naujoje kultūroje proceso dalis.

Buvo bandoma patikslinti kultūrinio šoko sąvoką, pabrėžiant skirtingus buvimo svetimoje kultūroje aspektus. Atsirado terminai „ kultūrinis nuovargis“ ( Guthrie,1975), „kalbos šokas” (Smalley, 1963), „rolinis šokas” (Byrnes, 1966) ir pan.

P.Bock aprašė kultūrinį šoką kaip emocinę reakciją, kuri kyla dėl to, kad žmogus nesupranta, negali kontroliuoti ar nuspėti/prognozuoti kitų elgsenos. Tokius išgyvenimus sukelia nepakankamas susipažinimas tiek su fizinėmis sąlygomis (pvz, namų, ofisų ir parduotuvių išvaizda), tiek su socialine aplinka (papročiai, etiketas, ritualai ir kt). Kiti autoriai kultūrinį šoka sieja su dar nesuvoktomis normomis ir lūkesčiais, ir iš to kylančiais sunkumais kontroliuojant situaciją ar ją numatant. Dėl to žmogus tampa nervingas, pasimetęs, neretai- apatiškas.

Tokia būsena trunka tol, kol susiformuoja nauji kognityviniai konstruktai, reikalingi naujos kultūros supratimui bei atitinkamų elgesio modelių suformavimui.

Oberg skiria šešis pagrindinius psichologinius kultūrinio šoko bruožus:

1. Įtampa, didelės pastangos siekiant psichologiškai adaptuotis.
2. Netekties ar praradimo jausmas ( statuso, draugų, tėvynės, profesijos, turto).
3. Atsiskyrimo jausmas ( naujos kultūros nepriėmimas) ir atstūmimo jausmas ( nauja kultūra nepriima).
4. Pasimetimas rolinėje struktūroje ( žmogaus rolės, lūkesčiai), klampus savo tapatumo suvokimas, susipainiojimas savęs vertinime, vertybėse, jausmuose.
5. Nerimas, atsirandantis dėl įvairių emocijų ( nustebimas, pasibjaurėjimas, nepritarimas, pasipiktinimas), kurias sukelia kultūrinių skirtumų suvokimas.
6. Nepilnavertiškumo jausmas , kurį sukelia nesugebėjimas tvarkytis naujoje situacijoje.

Kiti kultūrinio šoko simptomai gali būti tokie:

* Įkyrus itin dažnas rankų plovimas, nerimavimas dėl vandens, indų, patalynės švaros, dėl maisto kokybės.
* Bėgiojantis žvilgsnis.
* Bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi stygius, priklausomybė nuo tautiečių, jau ilgą laiką gyvenančių šioje šalyje.
* Pykčio priepuoliai dėl nedidelių ir menkų nesklandumų ar kliūčių.
* Nenoras arba visiškas atsisakymas mokytis priimančios šalies kalbos.
* Nuolatinė baimė būti apgautam, apvogtam, sužeistam, įskaudintam.
* Nedidelių savo pastangų sureikšminimas.
(Oberg, 1960).

Labai dažna tema kultūrinio šoko analizėje yra nerimastingumas.
Mokslininkai įvardina ilgalaikį bendrą „cirkuliuojantį“ nerimą, kuris pasireiškia visose migranto elgsenos sferose. Taip pat įprastu reiškiniu laikomas pernelyg žemas pasitikėjimo savimi laipsnis, nepasitikėjimas aplinkiniais bei psichosomatiniai skundai.

Atsidūrę naujoje kultūroje žmonės praranda išradingumą, betarpiškumą, spontaniškumą. Jie tampa pernelyg tvarkingi ir pedantiški, dažnai- net įkyrių veiksmų lygyje.
Pojūtis, kad nekontroliuoja situacijos, kad yra nekompetentingas, neatitinka laukimų gali pasireikšti migranto pykčio protrūkiais, agresija, priešiškumu kitos šalies atstovų atžvilgiu.

Adaptacijos kitoje kultūroje procesas vyksta stadijomis.

1950m. Lysgaard pasiūlė adaptacijos stadijų koncepciją “Kreivė-U“. Koncepcija teigia, jog adaptacijos procesas vyksta trimis etapais:
- pakylėjimo ir optimizmo būsena,
- frustracijos, depresijos ir pasimetimo periodas,
- laipsniškas pagerėjimas, vedantis prie artimumo naujai bendruomenei ir pasitenkinimo ja jausmo.

U-Kreivė rodo, kad imigrantų pasitenkinimas pamažu krenta , o paskui vėl auga . Prisitaikymo periodas trunka apie dvidešimt mėnesių. Šeštą- aštuntą mėnesį paprastai ištinka negatyvios stagnacijos etapas.

Migrantų, grįžusių atgal į tėvynę, adaptacijos procesas aprašomas kita, „Kreivės-W“ koncepcija
( Gullahorn, Gullahorn 1963).
Grįžtamąjai reakulturacijai taipogi būdingi U-vaizdo bruožai, tačiau U yra dviguba.

Oberg skiria kelias kulūtrinio šoko stadijas:

1. “Medaus mėnuo”- susižavėjimas nauja kultūra, entuziazmas, vietinių gyventojų suvokimas kaip draugiškų.

2. Krizė- neadekvatumo jausmas, frustracija, nerimas ir pyktis, kuriuos sukelia kalbos,sąvokų, vertybių, ženklų ir simbolių skirtumai.

3. Atsistatymas (pasveikimas)- krizės išsprendimas įsisavinant priimančios šalies kalbą bei kultūrą.

4. Prisitaikymas (adaptacija)- naujos kultūros priėmimas, epizodiškai patiriant nerimo ir įtampos būsenas.

Adaptacijos stadijų koncepcija sukelia nemažai ginčų. Ne visi migrantai patiria pakylėjimo („medaus mėnesio“) stadiją. Arba- kai kurie migrantai jokioje stadijoje nepatiria depresijos ir nerimo, su džiaugsmo pergyvena naują patyrimą ir sėkmingai adaptuojasi. Be to, priklausomai nuo kiekvienos asmenybės savybių bei situacijos ypatumu, U-Kreivės gali būti labai įvairios: švelniai išreikštos, „kampuotos“ ir tt.

Literatūra:
Bock P.K. Culture shock. N.Y.: Alfred A.Knopf,1970.
Oberg K.Culture shock:Adjustemtn to new cultural environments//Practical Antropology 1960.